Juventos Mudėnienės pranešimas apie žingeidumo skatinimą – pirmojoje „Atsakingos tėvystės” konferencijoje
Kodėl smalsus kalakutas įkrito į šulinį?
Todėl, kad buvo smalsus, tačiau negebėjo išlaikyti pusiausvyros!
Ar jį ištraukė kas nors iš ten? Ir kaip jis pasinaudojo tokia šlapia savo patirtimi?
Tai ne tik juokingi klausimai. Po jais slepiasi rimti sprendimai. „Kaip ugdyti vaiko žingeidumą?” – tai daugelio tėvelių, norinčių išauginti aktyvius ir mąstančius vaikus, klausimas. Kovo 14 d., šeštadienį, konferencijoje ATSAKINGA TĖVYSTĖ „Triušiukų abėcėlės” autorė, žurnalistė Juventa Mudėnienė atskleis patyrimus ir atradimus, sužinotus aktyviai ir kūrybiškai bendraujant su vaikais. Smalsūs vaikai – didelė dovana. Taip, jie reikalauja daugiau dėmesio, daugiau laiko ir … žinių. Bet būtent jie kurs ir statys mūsų ateities pasaulį, atras naujas visatas, išras vaistus nuo mirtinų ligų, rašys muziką, kurs eiles ir mokslinius traktatus. Todėl neužgniaužkime jų smalsumo, skatinkime žingeidumą ir …mokykimės patys. Kaip suprasti ir paskatinti savo vaiką? Kaip sudominti nepažintais dalykais? Kaip mokytis žaidžiant?
Šį savaitgalį, kovo 14-15 d., Vilniuje, Litexpo parodų ir konferencijų centre vyks dviejų dienų renginys ATSAKINGA TĖVYSTĖ, kuriame geriausi savo sričių specialistai dalinsis žiniomis. Daugiau informacijos apie renginį: http://www.atsakingatevyste.lt/programa
Užsukite pasmalsauti, pasižiūrėti ir pabendrauti!
Knygos autorė Juventa Mudėnienė skaitė pranešimą Londone
2014 m. lapkričio 16 d. ambasadoje Londone per šimtą Jungtinės Karalystės Lituanistinių švietimo įstaigų mokytojų susirinko į kasmetinį kvalifikacijos kėlimo seminarą. Renginyje taip pat dalyvauja Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos, Švietimo mainų paramos fondo bei Kauno Vytauto Didžiojo universiteto atstovai.
Šiame seminare daugiausia kalbėta apie mokymo proceso patrauklumo stiprinimą. Pranešimą „Knyga – tai žaidimas, teatras, atradimas!“ pristatė „Triušiukų abėcėlės“ bei stalo žaidimų autorė Juventa Mudėnienė (Titė Miku) drauge su sūnumi Kipru Mudėnu.
Dvejus metu edukacines programas vaikams vedanti Juventa, pripažino, kad tiesiausias kelias į vaikų ir paauglių širdis – nuoširdus domėjimąsis jų nuomone ir norais, aklai nebrukant savosios. Geriau kūrybiškai ir vaikams įdomiai žvelgti į visas temas ir jų pateikimą. Tik tuomet bus sukurti geri santykiai su vaikais ir abipusiai lygiaverčiai ryšiai.
„Jeigu norime, kad mūsų vaikai „prisijaukintų“ skaitymą ir literatūrą, labai reikšmingos pirmosios knygos ir pirmosios pažintys su jomis. Nesitikėkime, kad vaikai patys, be mūsų, ims skaityti, domėtis, atrasti. Svarbiausia jiems, vis dėlto, būti drauge su tėvais, bendrai veikti, girdėti mylimus balsus“.
Jeigu suaugusieji taip greitai nepamirštų savo vaikiškų norų ir malonumų, nesunkiai suprastų, kad žaidžiant mokytis yra lengviausia. Kompiuteriniai žaidimai ateis vėliau, tačiau mažiausieji turi gyventi jaukiame, pozityviame, spalvingame pasaulyje, pažindami savo ir kitų jausmus, atrasdami tarpusavio santykius, reakcijas.
Knyga „Triušiukų abėcėlė” buvo kuriama ikimokyklinukams, tačiau dabar mielai skaitoma ir vartoma jau dvimetukams. Stalo žaidimas-teatras „Triušių miestelis“ – tai sudėliojami namukai bei personažai. Perskaičius apie jų nuotykius knygoje, lengva žaisti – pakartoti situacijas. Čia pat gimsta kitos, naujos istorijos. Tokiu būdu ir raides pažinti paprasčiau, ir eilėraštukus lengviau įsiminti, ir skaityti pradedama tarsi savaime.
Po šilto ir nuoširdaus pokalbio, kuriuo virto numatytasis pranešimas, seminaro dalyviai negailėjo autorei gerų žodžių, o jos mintimis mielai dalijosi su kolegomis:
Daiva Lydekienė: ačiū labai Juventai už šilumą, gerą nuotaiką, įspūdingą „Triušiukų abėcėlės” pristatymą ir visą kita… Esate nepakartojama…
Jūratė Smulkienė: Mes planavom anksčiau išvažiuoti namo – visgi sekmadienio vakaras ir kelionės trukmė apie 2val. traukiniu, bet pasilikom ilgiau tik dėl Juventos ir nesigailim! Rekomenduočiau visiems nueiti į „Triušiukų abėcėlės” pristatymą, jei tik turės galimybę. Norėčiau, kad Matas ir išdykėlis Ignas susipažintų su Tite.
Valerijus Vilčinskas: dar kartą nuostabus ačiū už TRIUŠIUKŲ ABĖCĖLĘ.
Juventa Mudėnienė: „Knygnešio“ knygynas – vieta, kurioje mielai apsigyvenčiau…“
Žvarbų vakarą, kai lietus maišosi su nelietumi, kai pilki siluetai tirpsta prieblandoje, žmonės ir pasakos ieško jaukių namų… Kaip tik tokiu metu pasakų triušiukai rado priebėgą lentynų papėdėje… Nors sakoma, kad Londone geriama gardžiausia arbata, tačiau „Knygnešyje“ kvepėjo kava ir medumi… Lentynose šnabždėjosi knygos, kildamos aukštyn tarsi laiptai į svajonių dangų. Neveltui ši vieta taip mėgstama lietuvių. Ne tik čia ieškančių knygų, bet ir atvykstančių į naujų leidinių pristatymus, susitikimus su autoriais, kuriuos profesionaliai rengia „Knygnešio“ darbuotojos.
Titės Miku „Triušiukų abėcėlė“ į Londoną atskrido pirmąsyk, tad labai norėjo susipažinti su mažaisiais skaitytojais. Ant raštuoto kilimo, prie mažo stalelio susibūrė smalsi bei pastabi publika. Autorė atsivertė knygą. Ir atgijo Triušiukų miestelis!
Mažuose nameliuose gyvenantys ilgaausiai, pasakojo vaikams savo juokingas, linksmas ir padykusias istorijas, keliavo vieni pas kitus į svečius, laižė Uogienę, ragavo Pienuką, riedėjo Vežimaičiu ir ieškojo knygelėje pasislėpusių raidžių. Nelengvas lietuviškas raidynas ir rečiau vartojami kai kurie žodeliai! Knyga – tai galimybė sužinoti ir patirti, kokie įvairūs lietuviški žodžiai, turtinga gimtoji kalba.
Valandėlė su „Triušiukų abėcėlė“ pralėkė nepastebimai. Vaikai visai nenorėjo skirstytis, deja… Gražią programą primins knygos su autorės autografais ir linkėjimais iš… Triušių miestelio!
Išdykęs pirmadienis Vievyje 🙂
Pirmadienį būtina pradėti gerais darbais ir maloniais susitikimais, tuomet visa savaitė riedės lengvai, nuotaikingai.
Triušiukų rytmetys Vievio m. bibliotekoje – puikios nuotaikos pliūpsnis, sumaišytas su santūriomis mokytojų šypsenomis ir nežabotu priešmokyklinukų bei pirmokų temperamentu! Stiprus mišinys!!! Svarbiausia, kad žiūrovai atėjo rimtai nusiteikę, nešini piešiniais iš triušių gyvenimo. Improvizuota paroda atskleidė, kad triušiai – vieni mėgiamiausių vaikų gyvūnų, ne vienas juos laiko namie ir gerai pažįsta.
Tačiau pasakoje apie triušius – viskas kitaip. Vertėme knygos „Triušiukų abėcėlė“ puslapius ir džiaugėmės ilgaausių nuotykiais. Vaikai kikeno iš išdykėlio Igno, krečiančio išdaigas senoje indaujoje, žavėjosi drąsuoliu oreiviu Ovidijumi, drauge su Lapkumi plaukė liepos laiveliu, o batsiuviui Rudžiui padėjo surasti prapuolusią porą batų…
Kai pasijunti įžengęs pasakon, raideles lengviau tarti, žodžių ieškoti, o tuomet ir širdelės atsiveria, savos istorijos ir nutikimai pasipila… Knyga – nuostabus dalykas! Tai raktas ne tik į pasakų pasaulį, bet ir į save.
Valanda Vievio bibliotekoje pralėkė paukščiu. Gal todėl, kad patys plasnojome, vaidinome, žaidėme stalo teatrą ir eiles akimirksniu kūrėme. Ačiū Vievio m. bibliotekos Vaikų skyriaus vedėjai Renatai Simanavičienei už šilumą ir jaukumą. Po toooookio pirmadienio, energinga savaitė garantuota!!!
Fotografo Felikso kelionė į Airiją.
Pirmokėliai – smalsiausi vaikai! Susėdę aplink seną lagaminą, atkeliavusį iš Vilniaus, apsupę pasakišką Triušiukų miestelį, sustatytą tarp knygų, jie klausėsi eilėraščių apie raideles, imitavo guvūnų balsus, spėjo mįsles, vaidino. Visiems labai rūpėjo lagamine slypintys „lobiai“: mažutėliai batukai, puodukai, ąsotėliai, suknytės, naudoti kuriant knygos iliustracijas, fotografuoti šalia triušiukų. Vaikai drąsiai matavosi ir Felikso akinius, ir siuvėjo Silvestro skrybėlę… Ta proga pakalbėjome, kaip kuriamos knygos iliustracijos, renkamas viršelis, fotografuojami gyvūnai.
Ačiū mamytėms ir tėveliams, atlydėjusiems vaikus į šias nepaprastas abėcėlės, literatūros ir švelnumo pamokas. Dėkui mokytojoms, žaidusioms drauge ir dovanojusioms visiems saulėtas šypsenas. Šilumos ir linksmumo pakako visiems – ir vaikams, ir mums, atsivežusiems į Dubliną spalvingą triušiukų pasaulį. Sėkmės jums, mokant ir mokantis nelengvos, tačiau labai gražios lietuvių kalbos!
Juventa Mudėnienė: noriu, kad mano patirtis įkvėptų.
Titė Miku – tai vaikystės vardas, tapęs literatūriniu pseudonimu. Kas slepiasi po šiuo vardu? Kaip knygos rašymas tampa terapija? Ar tikrai „Triušiukų abėcėlė“ atneša laimę?
Atviras, nuoširdus Juventos pranešimas konferencijoje „Veikli“ ne tik pravirkdė daugelį klausytojų, bet ir įkvėpė drąsos bei pasitikėjimo savimi net beviltiškoje situacijoje. Vilnius. 2014 09 25.
„Triušiukų abėcėlės“ autoriai atvyksta į susitikimus su Airijos lietuviais.
Mokslo metų pradžia – tikras smagumas! Aplink draugai, mokytojai ir nauji atradimai… Rugsėjo 20 d., šeštadienį, mokykloje priešmokyklinukams ir pirmokams vyks ypatinga pamoka apie… triušiukus. Ar esate girdėję apie pasakišką Triušiukų miestelį, kuriame skraido oro balionai, dingsta nuo stalo pyragai ir nėra jokio kalendoriaus? Kaip triušiukai sužino, kokia šiandien diena? Koks ilgaausis pažįsta tavo vardo raideles? Kas išgąsdino driežiuką ir kodėl apvirto jo vežimaitis? Visa tai išgirsi, pamatysi, sužinosi smagioje raidelių pamokoje su knygos „Triušiukų abėcėlė“ autore Juventa Mudėniene – Tite ir dailininku Pauliumi, kurie žino daugybę triušiukų paslapčių. O gal drauge ir visą miestelį pastatysime?Pamokų pradžia:
Pirmoji triušiukų kelionė į užsienį.
Švedija. Lituanistinių mokyklų sąskrydis „Draugystės tiltai 2014“ vyko birželio 13–15 d. Sigtunoje – kurortiniame miestelyje, senojoje švedų žemių sostinėje. Dešimtą kartą rinkosi pedagogai, mokantys lietuvių kalbos, literatūros, istorijos lituanistinėse mokyklose Anglijoje, Airijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Egipte.
Sąskrydžio garbės viešnia – URM Užsienio lietuvių departamento direktorė Gintė Damušytė perskaitė LR Prezidentės D. Grybauskaitės sveikinimo laišką.
Tris dienas vyko paskaitos, pamokos, dirbtuvėlės, diskusijos ir vakaronės.
Mūsų „Triušiukų abėcėlė“ buvo pristatyta pedagogams, kaip inovatyvus mokymo ir mokymosi būdas. Po paskaitos kilusiose diskusijose aptarėme gyvūnų ir svarbą kiekvienam vaikui ir galimybes bei būdus, kaip panaudoti augintinius… mokymosi procese. Nauja, patrauklu, veiksminga.
Tuo netrukome įsitikinti Triušiukų rytmetyje, į kurį susirinko mažiausieji su tėveliais. Klausytis lietuviškų eilėraštukų daug smagiau žaidžiant su čia pat stovinčiais popieriniais triušiukais, statant jiems namukus, tveriant tvoreles. Tuomet viskas aiškiau, natūraliau, paprasčiau. Ir drąsiau bendrauti, nebijant, kad nesuprasi kokio retesnio lietuviško žodžio.
Išklausę pranciškono brolio Pauliaus pagyrimų ir pasiūlymų, antra tiek laiko skyrėme autografų rašymui. Ne taip paprasta visiems norintiems skirtingus triušiukų linkėjimus surašyti… Išsiskyrėme, pažadėję vėl susitikti. Jau kitose šalyse, kituose miestuose.
Iki!
Apie parodą, idėjas ir didelį glėbį laimės…
Apima ypatingas laimės jausmas, kai sužinai, kad vaikai, keliskart perskaitę „Triušiukų abėcėlę“, imasi patys piešti mylimiausių knygos personažų portretus.
„Gerb. Tite Miku, esate kviečiama į Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Verdenė“ dailės darbų parodą“,– perskaičiau pakvietime,– paroda bus atidaryta Vaikų bibliotekoje „Saulutė“.
Kaip suvirpėjo rankos ir širdis ėmė belsti morzės abėcėle: patikėk…patikėk…patikėk… Vaikai piešią mūsų knygą! Tai nuostabiausia ir netikėčiausia žinia.
Paskirtą dieną, nurodytu laiku atšokavau kaip kiškis, nes laaabai norėjau pamatyti, kaip vaikai regi mano kuriamą pasaulį? O! Jis pasirodė dar spalvingesnis, linksmesnis ir išdykesnis už knygutę! Spalvos liejasi, mirga, šokinėja, beje, kaip ir patys autoriai, nenustygstantys savose vietose nedidukėje bibliotekos salėje.
Ir neraminos, nestabdėme, nedraudėme, nes „Triušiukų abėcėlę“ reikia skaityti linksmai. Tai vaikams, įpratusiems, kad susitikimuose su knygų autoriais reikia tik tyliai klausytis, buvo netikėta ir …priimtina. Tačiau ir man jie padovanojo netikėtumą: deklamavo mano eilėraščius! Na, ar galima likti abejingai? Ne…. Taip ir džiūgavome visi: juokavome, lingavome, vaidinome. Paskui dar – fotografavomės, dalinome dovanas, rašėme autografus apsikabindami, linkėjimus vieni kitiems tardami. Beje, linkime ir jums – gardžiausios žemuogių smilgos, smėlio šiugždėjomo po kojomis ir netikėto susitikimo su ilgaausiais!
Susitikimas su skaitytojais Radviliškyje.
Radviliškis – nedidelis miestas, kuriame gausu dainuojančių, šokančių, vaidinančių žmonių.
Įsitikinome tik atvykę. Teatralizuota miesto šventė įsuko mus į sūkurį aplink Kultūros namus. Šiek tiek nustebome, kad salėje į susitikimą su mumis susirinko visai ne ikimokyklinukai. Ir ne pradinukai, kuriems skirta „Triušiukų abėcėlė“. Šurmuliavo paaugliai…
Ką naujo ir įdomaus gali papasakoti triušiukai tokio amžiaus žmonėms? Pasirodo, gali! Atsisakėme scenos, atsisakėme kėdžių, susėdome ant seniai nemačiusio lako parketo ir…atidarėme senutėlį močiutės lagaminą, kuriame gyvena svajonės!
Sakote, svajonės negali tilpti į lagaminą? Esate teisūs: tikrai negali. Bet… Kol svajonė tik sukasi aplink mus ir zvimbia kaip bitė, kol ji keičiasi, pučiasi, auga – lagamine ji netupės. Bet, kai tik ji išsipildo, ją galima kur nors įsidėti!
Parašyti knygą vaikams – buvo Mažos Juventos svajonė. Tokios mažos, kad visi ją vadino Tite. Skraidė ta svajonė daug metų. Dabar ji išsipildė! Knygos sugulė į lagaminą.
Taip ir kalbėjomės: apie svajones, apie draugystę, apie kūrybą. Žmonės, sulaukę 11–15 metų, jau turi savo patirtį, požiūrius, planus. Gal todėl, kad sėdėjome visi drauge susirangę ant grindų, pokalbis vingiavo atvirai, įdomiai, nekasdieniškai. Čia nebereikėjo pasakų, kalbėjome apie knygos kūrimą, prasmę, gyvūnų fotografavimo specifiką, įdomios profesijos pasirinkimą ir netgi… apie meilę!
Žinoma, ir knygą skaitėme. Net paaugėliams smalsu, koks triušis gyvena jo vardo raidelės puslapyje? A raidelėje – Alamberas Atlėpausis, B – Bangelė, C – kepėja Cikutė…
Patikėkite, susitikimas užtruko ilgiau nei planuota. Mus nutraukė organizatoriai, jau brazdinę susitikimo su kitais autoriais tvarkaraščiu.
– Ką jūs galvojate apie „Triušiukų abėcėlę“,– paklausiau.
– Kažkokia keista,– nusijuokė būsimas septintokas,– atrodo, kaip – mažiukams, o kai atsiverti, tokia smagi!
Tai ir viskas.
„Triušiukų abėcėlės“ kūrėjai susitiko su Elektrėnų vaikais
„Kaip vienoje knygoje gali tilpti visas Triušių miestelis?“ – nustebo pirmokė Deima ir ištiesė rankas į naują knygą, kurios viršelyje jaukiai tupėjo didelis, baltas triušis,– „kuo jis vardu?“ Taip, visi „Triušiukų abėcėlėje“ gyvenantys triušiai turi vardus. Šis – siuvėjas Silvestras, siuvantis drabužius visiems miestelio gyventojams. Jis gyvena puslapyje su raide S. O raidele G prasideda triušytės Gritės vardas. Ji mėgsta gerti gervuogių sultis ir segi didelę gėlę prie ausies.
Daug istorijų ir daug nuotykių „Triušiukų abėcėlėje“. Beveik visas perskaitėme drauge su Elektrėnų pradinių klasių mokiniais, susirinkusiais į didžiąją Elektrėnų bibliotekos salę. Ne tik skaitėme, bet ir vaidinome, siūbavome, straksėjome ir vieni kitiems linkėjome gražios ateinančios vasaros.
Tai vienas iš daugybės Knygų savaitės renginių, vykusių visoje Lietuvoje.
Juventa Mudėnienė: mokytis lietuviškos abėcėlės geriau žaidžiant
„Triušiukų abėcėlė“ jau pažįstama lietuvių bendruomenėse! Tuo įsitikino knygos autoriai susitikime su užsieno lietuvių kultūros centrų ir bendruomenių atstovais, LR Užsieno reikalų ministerijoje.
Vaikams, gyvenantiems užsienyje, nėra paprasta mokytis lietuvių kalbos. Tėveliams ir mokytojams tenka ieškoti įvairesnių mokymo formų, dinamiškesnio pateikimo. Nenuostabu, kad Titės Miku „Triušiukų abėcėlė“ tampa populiaria ir patrauklia knyga ikimokyklinukams, tik pradedantiems savo pažintis su lietuvišku raidynu. Ją jau įvertino Romos lituanistinės mokyklėlės pedagogai, atvirai pasidžiaugę spalvinga ir įdomia knyga.
„Pirmoji pažintis – labai svarbi. Ypač, jeigu tai pažintis su knyga,– kalbėjo autorė,– triušiukai yra mieli ir patrauklūs gyvūnėliai. Skaityti apie jų nuotykius, drauge skaičiuoti žvaigždes, balionėlius ar ieškoti išsislapsčiusių boružių – daug smagiau ir įdomiau. Be to, stengėmės, kad su šia eiliuota abėcėle vaikai lavintų pastabumą, siužetinių linijų sekimą, galėtų patys spalvinti priešlapiuose esančius žaisliukus. Trumpus, lengvai įsimenančius eilėraščius galima puikiai suvaidinti šventės metu“.
Dar viena naujovė – knygutės priedai – žaidimai „Triušių miestelis“. Tai penki personažai, turintys savo namukus bei daiktus, būdingus tam tikroms profesijoms: siuvėjui, gėlininkei, kepėjai, fotografui. Atspausdinti ant plono puskartonio, jie skirti kirpti, spalvinti ir konstruoti. Taip apjungiami skirtingi mažylio įgūdžiai. Įtvirtinamos žinios.
Titės Miku „Triušiukų abėcėlė“ šiais metais buvo sėkmingai pristatyta Vilniaus ir Bolonijos tarptautinėje vaikų knygų mugėje.
„Triušiukų abėcėlė“ keliauja pas pasaulio lietuviukus
2013 m. gegužės mėn. 8 d. LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje buvo pristatyta Titės Miku knyga „Triušiukų abėcėlė” bei jos priedai. Pasak komisijos pirmininkės O. Valiukevičiūtės, ši knyga išsiskiria savo grožiu ir yra patraukli savo forma, suteikianti galimybę išradingai mokytis skaityti lietuviškai.
Knygos autorė atkreipė dėmesį į įvairiapusį vaiko lavinimą, sutelktą šiame leidinyje: raidžių pažinimą, eiliuotas, ritmiškas istorijas, paslėptų užduotėlių atlikimą, spalvinimą, kirpimą, galimybę žaisti bei vaidinti.
„Visa tai suteikia knygai tą pasakos atmosferą, kurioje miela būti ir sugrįžti vėl ir vėl. Todėl eilėraščiai ir raidelės tarsi įsimenamos savaime”,– pasakojo J. Mudėnienė.
Pirmosios „Triušiukų abėcėlės” iškeliavo į lietuvių bendruomenes užsienyje, pas JAV, D. Britanijos, Australijos, Baltarusijos, Rusijos, Kanados mažuosius skaitytojus.
„Triušiukų abėcėlės“ miestelis bus statomas Vilniaus knygų festivalyje
Ar kiekvienas gali statyti Triušiukų miestelį? Ne! Ne kiekvienas. Tik tas, kas nepamiršo žaidimų džiaugsmo. Tuo neabejoja Titė Miku, „Triušiukų abėcėlės“ autorė, rugsėjo 15 dieną kviečianti vaikus ir suaugusius, kurie dar nenutolo nuo vaikystės, drauge statyti, spalvinti, kirpti mažus namukus, kuriuose apsigyvens Triušiukų miestelio personažai. Veiksmas vyks Vilniaus dailės akademijos inovacijų ir dizaino centre „Titanikas“, mat ateinantį savaitgalį ten šurmuliuos Vilniaus knygų festivalis, antrą kartą kviečiantis ieškančius, skaitančius, svajojančius ir neabejojančius, kad knyga – geriausia dovana.
Festivalio metu numatyta daug renginių, diskusijų, knygų pristatymų, o mažiausiems sekmadienį vyks smagūs ir įdomūs užsiėmimai. Kad laikas neprailgtų, kol mamos ir tėčiai lentynose rausis, įdomiausių knygų ieškos, vaikeliai galės netrukdomi užsiimti savo darbais.
„Triušiukų abėcėlės“ kūrėjai – Juventa Mudėnienė ir Paulius Mudėnas – neabejoja, kad žaisti mokantis, o mokytis – žaidžiant yra teisingiausias kelias, tad Triušiukų pasaulyje gerai jaučiasi ir ikimokyklinukai, tik pradedantys pažinti raideles, ir pradinukai, mėgstantys konstruoti, dekoruoti, kurti interjerus, ir paaugliai, su šypsenomis žvelgiantys į triušelius ir negalintys atsispirti jų švelnumui…
Pasak Juventos, svarbu, kad drauge skaitytume ir drauge kurtume. Darbo dienomis tam turime labai nedaug laiko, o sekmadienis – šeimos ir džiaugsmo diena, tad išnaudokime jį įvairiapusiškai: ir su šeima, ir tarp knygų, ir drauge pažaisdami. „Juk mes mokome savo vaikus raidžių, mandagaus elgesio, dainelių, tačiau šįkart leiskimės būti pamokyti …žaisti! Drauge atraskime tą didelį malonumą: žaisti prie knygų!“
Dirbtuvėlės vaikams „Statom pasakų miestelį“ vyks sekmadienį, rugsėjo 15 d., nuo 12 iki 13 val. Atvykite susipažinti. Triušiukų pasaulis jūsų lauks…
„Triušiukų abėcėlė“ Zarasuose
Sakote, Zarasai – ežerų kraštas? Tikrai ne! Zarasai – smalsiausių vaikų miestas! Rašau tai atsakingai ir tvirtai, nes tokio dėmesio ir smalsumo knygai, žaidimams, naujovėms – dar nebuvome patyrę. Taigi, kaip ten pasukome? Ogi pakviesti Zarasų miesto bibliotekos dalyvauti miesto šventėje ir Mažojoje knygų mugėje. Šventes mes mėgstame. Labiau dalyvauti ir svečiuotis, žinoma… Tad susikrovėme savo knygas, žaidimus, savo vaikus, žaislinius triušius ir, orą uosdami, pasukome ežerų kvapo link…
Žolinės rytą miesto aikštė buvo pilna raibuliujančios, šurmuliuojančios, besidairančios minios. Kas suko bažnytėlėn, o kas …palapinėn, kurių čia buvo apstu. Įsikūrėme ir mes po baltu stogeliu, šalia didžiosios scenos.
Ar mūsų žavesys, ar spalvingi triušiukų plakatai kalti, tačiau iškart buvome pastebėti, apsupti, ir tik kalbinami, klausinėjami… O vaikelių smalsumas čia ir atsiskleidė! Kaip gi kitaip, jeigu prieš akis – tokia daugybė gražių ilgaausių: knygoje „Triušiukų abėcėlė“, mažutėlyčiuose namukuose, po žaliastiebiais krūmokšniais, plakatuose, atvirukuose. „Kam tokie maži pieštukai?“, „Kas gyvena meduolių namelyje?“, „Kodėl siuvėjo skrybėlė balta?“, „Kam reikia rišti kaspiną ant pamokų tvarkaraščio?“. Tai ar žinote? Kalbėjomės, plepėjome, tarėmės, mąstėme drauge. O kai ką nors darai drauge, tai kažin kaip viskas aiškiau tampa. O čia dar tikras šventės zuikis atskubėjo į pagalbą! Stebuklai!
Šventė buvo puiki: grojo kapelos, vaidino Bajoriškasis lėlių teatras ir „Raganiukės” aktoriai, veikė žaislų dirbtuvėlė, sukosi šokėjai, dainavo dainininkai, netgi triušiukų eilėraštukus visi garsiai scenoje skaitėme!.. O smagiausiai, kad drauge sklaidėme knygą, žaidėme, aiškinomės triušių gyvenimo džiaugsmus ir liūdesius…
Taigi, Zarasų vaikai jau mokosi raidelių iš „Triušiukų abėcėlės“. Ir mes labai tuo džiaugiamės. O lietui lyjant, rangosi prie palangių ir kerpa, spalvina, stato mažus namukus. Aptvertame tvorele meduoliniame namelyje įkurdina kepėją Cikutę, kuri po apelsinmedžiu pasikviečia savo bičiulius ežiukus, susodina juos už stalelio, pjausto mėlynių pyragą ir pilsto iš ąsočio pieną. Batsiuvys Rudis taip pat labai skuba į svečius! Net batukus sumaišo: ant letenėlių – vienas rausvas, kitas – žalias. Bet argi tai svarbu? Šoka vežimaitin ir rieda pas draugus! Smagu statyti ir žaisti „Triušiukų miestelį“!
O tie, kas jau ruošiasi mokyklėlėn, savo pamokų tvarkaraščius patikės taip pat ilgaausiams. Juk su tokiais šaunuoliais – smagiau! Tvarkaraščius teks patiems išsikirpti, lygiai sulankstyti ir dar dailiai įverti kaspinėlį – tai gera pamokėlė kruopštumui ugdyti, akį lavinti.
Zarasiškiai – gabūs, įveiks visus sunkumus! O su smalsiais ir darbščiais vaikais – triušeliams labai patinka draugauti… O mums didelė laimė vykti į svečius, skaityti eilėraščius ir mokytis draugesu vaikais žaisti, vaidinti, kurti pasaką… Ačiū, zarasiukai!
„Triušiukų abėcėlė“ svečiuojasi LTV laidoje „Labas rytas“.
